თბილისი შველას ითხოვს: რისკი, რომ ქვეყანა რუსულ სიბნელეში ჩაიძიროს რეალურია - ინტერვიუ ლიტვურ ALFA.LT-სთან
Pagalbos šauksmas iš Tbilisio: mūsų šalis grimzta į „rusų pasaulio“ tamsą
Masiniai protestai Tbilisyje viešojoje erdvėje paprastai aiškinami kaip žmonių nepasitenkinimas parlamente stumiamu „užsienio agentų“ įstatymu. Tačiau bendra padėtis šalyje yra daug blogesnė – Sakartvelas lėtai, bet užtikrintai grimzta į Rusijos kontrolės sferą.
Opozicija ir nepriklausoma žiniasklaida grubiai tildomos ir tam dar labiau pasitarnaus „užsienio agentų“ įstatymas, kuris, beveik be abejonės, bus nukreiptas prieš provakarietiškus balsus. Kaip Alfa.lt sakė buvusi Sakartvelo užsienio reikalų viceministrė ir parlamento narė, Ilijos Čavčavadzės vardo analitinio centro bendraįkūrėja Nino Kalandadzė, šis įstatymas nenukopijuotas nuo Maskvos, o ten parašytas, kaip ir daugelis kitų vyriausybės sprendimų.
– Pastaruoju metu, bendraudamas su draugais Sakartvele, jaučiu tiesiog apokaliptines nuotaikas – jie kalba apie tai, kad jūsų šalis gali prarasti nepriklausomybę. Kaip jūs apibūdintumėte dabartinę situaciją Sakartvele?
– Aš puikiai suprantu jūsų pašnekovus, nes pati jaučiu stiprų pavojaus jausmą. Padėtis labai įtempta ir nerimas tvyro visoje visuomenėje. Manau, kad tai matyti ir pašaliniam stebėtojui, pakanka pažiūrėti, kaip dešimtys tūkstančių žmonių kasdien eina į gatves ir protestuoja prieš vėl stumiamą „užsienio agentų“ įstatymą, prieš žiniasklaidos laisvės suvaržymus. Šis įstatymas yra ne kas kita, kaip gerai koordinuoti Maskvos veiksmai, siekiant sužlugdyti bet kokias mano šalies pastangas integruotis į Vakarų pasaulį. Tai grėsmė ne tik Sakartvelo suverenitetui, bet ir ES plėtrai bei Europos saugumui apskritai. „Užsienio agentų“ įstatymas įgalins valdžią nutildyti visus nepatenkintus balsus. Nėra jokios abejonės, kad pirmomis jo aukomis taps provakarietiškos arba Vakarų finansuojamos organizacijos.
– Kodėl būtent šis įstatymas sukėlė tokį žmonių pasipriešinimą?
– Kaip turbūt žinote, pirmą kartą įstatymo projektas buvo pristatytas pernai balandį, bet jo laikinai atsisakyta vėlgi dėl masinių protestų. Tuo metu vyriausybė žadėjo, kad daugiau „užsienio agentų“ įstatymas nebebus svarstomas, tačiau šiemet jį grąžino vėl ir tuo sukėlė dar didesnius protestus. Žmonės šį įstatymą vertina paprastai: tai – Sakartvelo europinių siekių išdavystė ir žlugdymas. Taip pat jaučiasi net daugelis „Sakartvelo svajonės“ (valdančioji partija) rėmėjų.
Vyriausybė patiria spaudimą iš piliečių pusės ir sulaukia daug kritikos iš užsienio, bet vis viena atkakliai stumia įstatymą, o tai rodo, kad greičiausiai jis nėra mūsų vyriausybės kūrinys, o iš Maskvos padiktuotas nurodymas, didesnės Rusijos strategijos dalis.
Tokie patys įstatymai buvo priimti Kirgizijoje ir Abchazijoje. Panašu, kad Vladimiras Putinas ruošiasi „pokariniam“ scenarijui, todėl konsoliduoja Rusijos įtaką kaimyniniuose regionuose. Pasibaigus karui Ukrainoje, Rusija ketina atsitverti „geležine uždanga“ ir siekia, kad jos uždangos pusėje atsidurtų kuo daugiau šalių. Jei reikalai nepasikeis, Sakartvelas pateks į rusišką pusę. Milijardierių Bidziną Ivanišvilį opozicija vadina vieninteliu šalyje žmogumi, turinčiu realią valdžią. Scanpix PASAULIS Prancūzija: kare Ukrainoje žuvo 150 tūkst. Rusijos kareivių
– Sakartvelo vyriausybė palaiko dialogą su Vakarais ir derasi dėl jūsų šalies narystės ES. Procesas vyksta. Kaip tuomet suprasti vyriausybės veiksmus?
– Visa tai – vaidyba. „Sakartvelo svajonė“ nenori nei narystės ES, nei vakarietiško Sakartvelo bet kokia forma. Tai labai primena padėtį Ukrainoje, kai Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti Asociacijos su ES sutartį.
Kitas ES plėtros etapas numatomas 2030 m., ir tos šalys, kurios sugebės patekti į Europą, liks Europoje. „Sakartvelo svajonė“ nori, kad liktume Rusijos pusėje. Apskritai, kai kalbame apie dabartinę Sakartvelo vyriausybę, kalbame ne apie tikrą vyriausybę, o apie grupę įsakymų vykdytojų, be išlygų paklūstančių Rusijos oligarchui Bidzinai Ivanišviliui. Jis vienasmeniškai valdo visas valstybės struktūras.
Taigi, Rusijai jau pavyko įtvirtinti savo įtaką vyriausybiniu lygmeniu, o „užsienio agentų“ įstatymas įgalins valdžią nutildyti visus nepatenkintus balsus. Nėra jokios abejonės, kad pirmomis jo aukomis taps provakarietiškos arba Vakarų finansuojamos organizacijos. Tame vėlgi nėra nieko naujo: dabartinis režimas Rusijoje veikė lygiai taip pat 2012–2013 m. Visa opozicija iš pradžių pavadinta „užsienio agentais“, „penktąja kolona“, o galiausiai – „teroristais ir ekstremistais“. Žmonės buvo sukišti į kalėjimus, priversti bėgti iš šalies arba nužudyti. Pernai protestai išgąsdino vyriausybę, o šiemet į juos atsakyta brutalia jėga. Scanpix PASAULIS V. Skibickis: Rusija planuoja gegužę pradėti vykdyti planą Ukrainai destabilizuoti PASAULIS ISW: V. Putinas siekia apriboti S. Šoigu galią ir baudžia jį, kad neįvykdė Kremliaus karo tikslų Toks pat scenarijus numatytas Sakartvelui ir jį parašė tas pats režisierius. Visi požymiai rodo, kad nurodymų vykdytojai per pastaruosius vienerius metus gerai pasiruošė ir dabar yra pasiryžę siekti tikslo nepaisydami savų piliečių protestų ir net galimų sankcijų iš mūsų sąjungininkų Vakaruose.
Dabartinės situacijos tragedija yra ta, kad mes stebime ne šiaip autoritarinius valdžios užmojus, o faktiškai marionetinę vyriausybę, siekiančią net ne savo, o Maskvos tikslų. Jei dabartinė vyriausybė veiktų savarankiškai, ji pasielgtų protingiau ir nukeltų įstatymo priėmimą po artimiausių rinkimų. Jie kontroliuoja rinkimų komisiją, teismus ir didžiąją dalį žiniasklaidos, todėl neturės problemų užsitikrinti daugumą per rinkimus ir tada aiškinti, kad dauguma piliečių palaiko jų politiką. Tačiau jie pasielgė atvirkščiai, o tame nėra jokios logikos, išskyrus paaiškinimą, kad iš Maskvos gautas įsakymas paskubėti.
– Kyla istorinis paradoksas: Vakaruose daug kritikavo Michailą Saakašvilį už kartais autoritarinius valdymo metodus ir sveikino demokratiškai valdžią perėmusią tuometinę opoziciją. „Autoritaras“ vedė Sakartvelą į Vakarus, o demokratiškai išrinkti jo oponentai dabar tempia šalį link Rusijos? Maža to, nuo Rusijos bėga Armėnija, o Azerbaidžanas sėkmingai prisišliejo prie Turkijos. Prieš kurį laiką niekas negalėjo įsivaizduoti, kad Sakartvelas taps vienintele prorusiška šalimi regione.
– Taip ir yra. Pripažįstu, kad M. Saakašvilio administracija nebuvo tobula demokratijos požiūriu. Bet tai buvo demokratiškai išrinkta, suvereni ir piliečių interesams atstovavusi valdžia. Be to, tuometinė valdžia darė viską įsivaizduojamą ir neįsivaizduojamą, kad kuo labiau priartintų Sakartvelą prie ES ir NATO. Ir taip, tuo metu mes buvome vienintele regiono valstybe, siekiančia suartėti su Europa ir atnešti kuo daugiau europietiškumo į regioną.
Taip pat sutinku, kad Armėnija stengiasi ištrūkti iš Rusijos įtakos ir sukasi link Europos, o Azerbaidžanas turi tvirtą sąjungininką Turkijos asmenyje. Nepaisant to, kad Ilchamas Alijevas susitikinėja ir draugiškai bendrauja su V. Putinu, Rusija Azerbaidžanui jau toli gražu nebėra svarbiausias strateginis partneris. Kaip tik todėl Maskva deda pastangas įtvirtinti savo valdžią Sakartvele. Nino Kalandadzė. Asmeninis archyvas
– Ne kartą teko girdėti kartvelų opozicijos pagalbos prašymų, bet ką mes – Lietuva arba Vakarai apskritai – galime padaryti? Juk negalime ateiti ir pakeisti valdžios, kuri, kaip jau minėta, buvo teisėtai išrinkta.
– Pirmiausia, supraskite, kad tai, kas vyksta, ne Sakartvelo, kaip ir ne Ukrainos klausimas ar problema. Tai – Rusijos kova prieš Vakarus. Lietuva, kaip ir jūsų kaimynai, puikiai supranta, kas vyksta ir kuo tai gali baigtis, tačiau bendrai paimtuose kolektyviniuose Vakaruose šis supratimas labai vėlavo, nors manau, kad dabar situacijos grėsmingumą supranta jau visi. Aš ir mano bendraminčiai aiškiai suvokėme: jei pabėgsime, jau niekada nebegrįšime.
Kaip jau minėjau, dabartinė Sakartvelo valdžia yra gerai pasiruošusi ir nusiteikusi desperatiškai. Tačiau tai nereiškia, kad jūs – mūsų sąjungininkai – negalite nieko padaryti. Reikia labai aiškių ir tiksliai nukreiptų priemonių. Pavyzdžiui, asmeninės sankcijos prieš valdančiojo klano atstovus. Tai ne tik B. Ivanišvilis – daugelis klano žmonių turi daug turto Vakaruose, o jų šeimos gyvena Vakarų valstybių sostinėse. Mažų mažiausiai, tai būtų būdas supurtyti klaną iš vidaus. Tikrai yra priemonių paveikti konkrečius asmenis, nežalojant visų kartvelų ir neatšaukiant pagalbos arba bevizio režimo. Baisiausia klaida, kurią jūs galite padaryti, – manyti, kad mūsų valdančiuosius galima kažkaip įtikinti per dialogą. Ne. Mano šalies likimas spręsis ne be galo trunkančiose kalbose. Tai įvyks artimiausiomis savaitėmis.
– Tai, kaip jūs apibūdinate padėtį Sakartvele, iš tiesų primena tai, ką kadaise matėme Rusijoje ar Gudijoje. Ir mes puikiai žinome, kas eina toliau – politiniai pabėgėliai. Atleiskite už tiesmukumą, bet ar mes su jumis netrukus netapsime kaimynais Vilniuje? O kai opozicija atsiduria tremtyje, paprastai tai reiškia, kad jūs nebegalėsite padaryti beveik nieko, kad pakeistumėte padėtį tėvynėje.
– Aš buvau užsienio reikalų viceministre 2008 m. ir jau tada draugai man pasiūlė išvykti iš Sakartvelo. Atsisakiau tai padaryti kaip tik dėl jūsų paminėtos priežasties. Aš ir mano bendraminčiai aiškiai suvokėme: jei pabėgsime, jau niekada nebegrįšime. Pasitraukimas iš šalies yra tolygus pasitraukimui iš „žaidimo“, ir tai reiškia, kad valstybės užgrobimas greičiausiai virs nebepataisomu faktu. Mūsų šalis jau pergyveno tokį scenarijų 1921 m., kai teisėta vyriausybė turėjo rinktis tarp darbo tremtyje ir beveik neišvengiamos mirties namie. Jie pasirinko tremtį, kur ir mirė, o valstybė buvo okupuota dar 70 metų. Puikiai suprantu, kad tokioms organizacijoms kaip manoji šiandien iškilo egzistencinė grėsmė, tačiau, jei mes nustosime dirbti savo darbą – kritikuoti nedemokratišką valdžią, mes ir taip nustosime egzistuoti.
Skaitykite daugiau:
